Pagal gydytojų skaičiavimus, stebuklo atėjimas į šį pasaulį planuotas lapričio 6 d. Kadangi numatytoji diena - sekmadienis, pirmadienį, laikydamiesi gydytojo paliepimų, su visa manta keliaujam į ligoninę. Po apžiūros esame siunčiami namo laukti atėjimo signalų... Neramu, juk nežinau kaip viskas turi būti... Pakeliui namo Laimonas sulaukia draugo skambučio. Sužinojęs, kad po apžiūros esame paleisti namo, jis, lyg koks specialistas, pasako, kad ryt važiuosim gimdyt. Kaip pirštu į akį!
Antradienį paryčiais, apie 5 val., pabundu suspausta nedidelio, bet visgi skausmo ir, lyg nujausdama, kad tai signalas, pasižiūriu į laikrodį ir vėl ramiai snaudžiu. Kai toks pats skausmas pažadina antrą sykį, užfksuoju - praėjo lygiai 10 min. Keliuosi ir, pasiėmusi mobilųjį (dėl laikrodžio), sliūkinu į tualetą. Po 10 minučių - vėl... Laikas važiuoti.
Neskubėdama baigiu krautis būtiniausius daiktus, palendu po dušu, rengiuosi ir važiuojam. Pajuokaujam - išvažiuojam kaip į darbą, 6 val. 45 min. Lygiai 8 val., įveikę rytinius kamščius, atvažiuojam į Vilniaus Antakalnio ligoninę. Ir vėl pajuokaujam - darbas prasideda :) Po visų "biurokratinių" procesų, apie 9,30, mes jau gimdykloje. Sąrėmiai kartojasi periodiškai, bet neskausmingi. Apie 10 val., nubėgus vandenims, sąrėmiai riečia kaip turi būti, bet vis dar šypsausi. Gydytojas "paguodžia" - pala, pala, tuoj nebebus taip linksma, - ir šypsodamasis išeina iš gimdyklos. Dar po gero pusvalandžio prašau epidūro. Kažkaip iki paskutiniųjų tikėjaus, kad sugebėsiu skausmą iškęsti, tačiau procesas vyksta labai lėtai... Po pusvalandžio sulaukiu anesteziologo ir skausmas atlėgsta. Sąrėmiai juntami, bet nebeskauda. Aš vėl šypsausi ir juokauju: "kadangi "dirbu" be pietų pertraukos, darbo diena turi baigtis ne vėliau 16 val.". Gydytojas, tikrindamas kaklelio atsidarymą, pažada, kad taip ir bus, gal net greičiau. Deja... Atėjus laikui gimdyti, sąrėmiai dingo... Gydytojų veide įmatau šiokį tokį nerimą, susirūpinimą, šiokią tokią paniką. Išsigąstu, nes girdžiu silpstančius vaiko širdies tonus... Liepia stumt. Stangų nėra, bet stumu iš paskutiniųjų. Nesigauna. Ateina dar gydytojų. Anesteziologas. Visi "apgriūna" mane ir gimdom... dar... ir dar... Deja... Matau, kaip ruošiami kažkokie įrankiai. Gydytojas Laimoną įspėja, kad nebus labai grąžu ir pasiūlo išeit. Ne. Nors galėjo tik stebėti iš kiek atokiau, tačiau buvo iki pabaigos. Dar kelios minutės (kiekviena sekundė brangi, nes mažylis gali uždūsti), vakuuminės pompos pagalba šiek tiek trukteltas, 17 val. 03 min., išplaukia mūsų stebuklėlis. Girdžiu gydytojo žodžius: "oho, bus mergaičių numylėtinis!". "Svoris - 3320 g., ūgis - 53 cm." - praneša seselė. Širdį užlieja neapsakomas jausmas. Mes jau JĮ turim...
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą